Tai, kas vyko Plungėje, galima vadinti švente pačia tikriausia šio žodžio prasme: scenoje matėme penkiolika vaikų teatrų, juose vaidino apie tris šimtus artistų, žiūrėjo apie penkis tūkstančius žiūrovų. Ir šiuo atveju Plungės kultūros centro direktoriaus Romo Matulio organizacinė veikla – tarsi akibrokštas tiems, kurių salės per Šimtakojo apžiūras ir šventes buvo pustuštės. Plungėje programa buvo rengta kruopščiai ir tikslingai, atsižvelgiant į spektaklių tematiką ir kviečiant į juos atitinkamas žiūrovų grupes. Žavūs Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Saulos” jaunieji artistai išradingai pristatydavo kiekvieną dalyvį. Žiūrovai keitė vieni kitus, dėmesingai stebėjo spektaklius. Salėje - jokio žiūrovų blaškymosi, vaikščiojimų ar pašnekesių. Rodos, visi žino, kaip reikia teatre elgtis, koks yra pažeidžiamas jų bendraamžių buvimas scenoje ir kokios pagarbos vertos jų pastangos…
       Tokio požiūrio dažnai pasigesta regioninėse šventėse, kuriose net ir kitų šventėje dalyvaujančių teatrų artistai kolegų vaidinimus žiūrėjo triukšmaudami ar atsainiai komentuodami arba „gastroliuodami“ iš salės ir atgal. Gal ir nereikia prie gėdos stulpo kalti ir įvardyti taip besielgusiųjų. Telieka tai jų vadovų sąžinei. Juk būtent jie formuoja jaunųjų teatralų pamatinį požiūrį į scenos meną. Tik nesuprantama, kaip galima taip atsainiai elgtis savo bendraamžių, esančių scenoje, atžvilgiu, o tuo pačiu - ir savo, nes nepagarba scenai ir joje vykstančiam šventam vyksmui gali skaudžiai atsisukti pačiomis netikėčiausiomis formomis, prieš taip besielgiantį. Tokiomis valandėlėmis net sukirba mintis, kad reikėtų paprasčiausiai diskvalifikuoti tuos teatrus, kurių artistai nesugeba deramai elgtis teatro proceso metu.
       Penkiolika vaikų teatrų buvo apdovanoti Šimtakojo 2007 statulėlėmis:
      Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“, parodęs E. Švarco ir H. K. Anderseno SNIEGO KARALIENĘ, režisieriai Sigita ir Romas Matuliai, rado tokį scenografinį sprendimą, kurio galėtų pavydėti bet kuris teatras, besirengiantis pasakoti šią E. Švarco perteiktą H. K. Anderseno istoriją. Besisukantis ratas su pritvirtintomis prie jo rogėmis - toks stiprus įvaizdis ir postūmis veiksmui, kad, rodos, jau ir vaidinti nieko nebereikia. Visa Gerdos kelionė, kuri dramaturgo pateikta gana statiškai, čia, rogių pagalba, atgyja ir tampa veiksminga. Puiki Senelės personažo traktuotė - tai ne tik dviejų vaikų močiutė, bet viso kiemo vaikų globėja. O spektaklis, prasidėjęs vaikų kiemo žaidimais ir vėl į jį sugrįžtantis kartu su išvaduotu Kajumi, tampa itin prasmingas.
     Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ rodė J. Januškevičiūtės pjesę PARŠIUKAS IKARAS. Režisierė Rimutė Svytytė sukūrė be galo jaukų vaidinimą. Trepsiukai tokie tikri scenoje, kad susidaro įspūdis, jog tiesiog stebi juos žaidžiančius smėlio dėžėje. Puikūs personažų kostiumai tiksliai charakterizuoja kiekvieną veikėją. Natūralūs ir atviri tarpusavio santykiai nepalieka abejingų žiūrovų salėje.
      Šiaulių vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ „trinktelėjo metalu“ - V. Palčinskaitės „GELEŽINĖS PRINCESĖS DIENA“. Visada lauki susitikimo su režisieriais Dalia ir Virginijum Dargiais. Ir šį kartą susitikimas neapvylė. Spektaklyje skamba originali muzika, suteikdama rūdžių ir geležies konfliktui tinkamą atmosferą. Spektaklis įtikinantis, artistai veikia tiksliai ir supranta sekamos istorijos problematiką.
    Pasvalio kultūros centro vaikų ir jaunimo dramos studija blykstelėjo, parodydama H. K. Anderseno „TIKRĄ – NETIKRĄ PASAKĄ“. Režisierė Asta Liukpetrienė žaismingai ir įdomiai interpretavo H. K. Anderseno istoriją. Rodos, kad spektaklyje tvyro šio žymaus pasakoriaus dvasia. Tikslus teatrinis žaidimas patraukia išmone, nepaprastai meistriškai scenoje įkurdinami įvairaus amžiaus vaikai – režisierė taip tiksliai jiems paskirstė vaidmenukus, kad jie, nors ir įvairaus amžiaus, susipina į vientisą, žavų ansamblį.
      Joniškio vaikų ir jaunimo teatras „Bendraamžiai“ pakvietė susitikti su Pepe - jie rodė spektaklį LABAS, PEPE!, A. Butkaus inscenizaciją pagal A. Lindgren knygą „Pepė Ilgakojinė“.
      Režisieriaus Arvydo Butkaus spektaklis pasižymi improvizacija ir žaisme, artistai laisvai improvizuoja spektaklio medžiagą, įdomus scenografinis  sumanymas - išplaukiantis laivas. Išties spektaklis atitinka pavadinimą, tai gyvas teatro susitikimas su Pepe, noras ją pažinti ir drauge pažaisti literatūros ir spektaklio aplinkybėmis.
       Vilniaus V. Kačalovo gimnazijos teatro studija „Arlekinas“ šventę papildė spektakliu pagal A. Puškiną BUVO BUVO – KAIP NEBUVO. Režisierės Tatjanos Timko spektaklis - puikus scenos kalbos kultūros pavyzdys. Gal net drįsčiau sakyti – išskirtinis, kuriame žodis veiksmingas, aiškus, pasiekiantis kiekvieną žiūrovą, artistų temperamentas – žaižaruojantis ir trykštantis spontaniška energija įtraukia į savo meninį verpetą ir suka jame, nepaleisdamas iki pat paskutinio spektaklio akordo.
      Jonavos meno mokykla rodė spektaklį DIENORAŠTIS pagal K. Olfsen‘o knygą „Berto dienoraštis“. Režisierės Živilės Martinaitienės improvizuotas ir žaismingas mokyklinių situacijų, vaikų tarpusavio santykių aiškinimosi spektaklis palieka gerą įspūdį. Žaismė, kuria pasižymėjo režisierės sukurti suaugusiųjų spektakliai, šiemet sužibo Šimtakojyje, jie tapo vieni ryškiausių šventės akcentų.
      Ignalinos Č. Kudabos pagr. m-klos teatras „Iki“ džiugino žiūrovus spektakliu pagal L. Sachor apysaką BERNIUKAS MERGAIČIŲ TUALETE. Režisierė Jolanta Narbutaitienė sukūrė ryškaus koloritą spektaklį. Jame tiksliai kuriami personažai, scenoje nėra nė vieno atsitiktinio ir nereikalingo veikėjo. Veiksmas vystosi nuosekliai, pasiekdamas kulminaciją, versdamas personažus susivokti, permąstyti savo elgesį ir keistis. Toks yra režisierės Jolantos Narbutaitienės teatras, ir nesvarbu, kokią literatūrinę medžiagą ji pasirinktų, spektaklyje visada jaučiama atidi ir kruopšti ranka, vedanti jaunuosius artistus į meno gelmes, suteikianti pagrindą jų teatriniam suvokimui ir prasmingam jų buvimui scenoje.
      Kauno vaikų ir jaunimo teatras „Vilkolakis“ rodė pačios režisierės Stasės Ivanauskaitės RAUDONKEPURYTĘ. Spektaklis veiksmingas ir ekspresyvus. Galima teigti, jog tai kone profesionalus vaikų teatras: sunku kitiems prilygti kauniečių studijoms rimtumu ir jų turima materialine baze, bet toje užtikrintoje bazėje dažniausiai ir slypi šio teatro (o ir profesionalių)  pavojai – rodos, prie nieko neprikibsi, viskas - scenografija, muzikėlė, vaidyba – iki smulkmenų tikslu, bet pasigendi scenoje paprasčiausios gyvybės.
      Kretingos teatras studija „Atžalynas“ žavėjo spektakliu D. Čepauskaitės BULVINĖ PASAKA. Režisierė Auksė Antulienė visada siekia tikro vaikų buvimo scenoje, vaidinamos istorijos veiksmingumo, žaidimo, laisvės sceninėje erdvėje, siekių tikslingumo. Štai toks režisierės teatrinis braižas, kuriuo ji sudomina savo auklėtinius. Būti, išgyventi, laisvai žaisti, susivokti scenoje - tai pagrindiniai vaikų spektaklio principai, kuriuos išpažįsta kretingiškiai ir kuriuos akivaizdžiai galėjai stebėti jų spektaklyje.
       Alytaus darželis-mokykla „Drevinukas“ prikaustė dėmesį R. Šerelytės pjese DVYLIKA BROLIŲ, JUODVARNIAIS LAKSTANČIŲ. Režisieriai Ieva Ivanauskienė ir Jonas Gaižauskas jau trečią Šimtakojį stebina savo rimtu požiūriu ir kūrybingumu. Tai rodo jų teatro brandą ir vadovų darbo stabilumą. Kaip tiksliai pasirenkama literatūra spektakliui, kaip meistriškai pateikiami aktoriniai uždaviniai jauniesiems atlikėjams, kokia čia ir dabar vykstančio gyvenimo scenoje įtaiga, neįgalių vaikų integracija spektaklyje parenkant jiems tokius personažus, kurie įsilieja į bendrą spektaklio audinį, suteikdami jam papildomo žavesio ir tikrumo. Skambus gyvas vaikų dainavimas – tai tik dalis tų gerų meninių išgyvenimų, kuriuos patiria žiūrovas, stebėdamas mažuosius Alytaus artistus.
       Visagino vaikų kūrybos namų klasikinio šokio teatras praskriejo baleto žingsneliu, atlikdamas ištraukėlę iš I. Stravinskio baleto PETRUŠKA. Režisierė Tatjana Ježova, profesionali balerina, subūrusi vaikų klasikinio šokio studiją Visagine, dirba jau ne pirmus metus. Tai, ko gero, vienintelė mėgėjiška vaikų baleto trupė Lietuvoje, kai kurie jos auklėtiniai kviečiami mokytis į Vilniaus M K. Čiurlionio meno mokyklą. Spektaklis šiek tiek strigo: paleista ne ta muzika išmušė iš vėžių jaunuosius baleto artistus, bet matėsi jų kruopštaus pasirengimo vaisiai. Vaikai šoko baletą, buvo tikslūs ir išraiškingai plastiški. Jie gražiai papildė baigiamosios šventės spalvų gamą, atskleidė vaikų teatrų įvairovę.
       Sasnavos vaikų ir jaunimo teatras „Jaunuolynas“ sutelkė spektakliui pagal J. Degutytės pasaką GĖLIŲ MERGYTĖ IR ŠALTINĖLIS. Režisierė Birutė Labutytė pateikė liūdną istoriją, pagalvių ir antklodžių pasaką, kurioje viskas taip minkšta, subtilu ir graudu. Įsimintina spektaklio scenografija, kuri padeda artistams jaukiai jaustis scenoje ir įtaigiai pasakoti mielą istoriją.
      Panevėžio „Vyturio“ vid. m-klos dramos kolektyvas papasakojo A. Nanetti istoriją MANO SENELIS BUVO VYŠNIA. Režisierė Nijolė Norbutienė šią istoriją pasakoja labai paprastai, bet ji priverčia žiūrovų salę, pagautą jos tikrumo, nuščiūti. Taip giliai ir jautriai atverta, vaiko akimis, gyvenimo drama verčia susimąstyti, stabtelti, perkainoti vertybes. Ir tam papasakoti nereikia jokių sceninių įmantrybių, o pakanka temos ir ją suvokiančių jaunųjų artistų gyvo žodžio.
     Pandėlio meninio lavinimo centro teatrinės raiškos studija rodė KALIAUSĘ K. Ostrausko pjesės „Kaliausės mirtis“ motyvais. Režisierė Sonata Babickienė iškėlė sau ir vaidintojams nepaprastą uždavinį. Pasirinkta sudėtinga ir daugiaplanė dramaturgija, bet raiškus žaidimo raktas padeda atverti K. Ostrausko kūrinio problematiką. Vaikai žaidžia tai, ką jie supranta ir kuo tiki.
       Plungės švenėje dalyvavo Anna – Karin Andersson, Švedijos mėgėjų teatrų asociacijos narė, kuruojanti vaikų teatrus. Viešnia įvertino Lietuvos vaikų teatrų lygį, džiaugėsi jų kūrybiniu pajėgumu, žanrų įvairove. Išties per dvi šventės dienas nepamatėme nė vieno panašaus spektaklio, jautėsi režisierių individualybė, įvairūs darbo su vaikais principai. Ji įvertino deramai sudarytą programą, šiltai atsiliepė apie renginio organizavimą, atkreipė dėmesį į spektaklių scenografiją ir mizanscenavimą. Prieš keletą metų viešint Lietuvoje jai atmintin įstrigo daugelio spektaklių scenografijoje naudotos virvės. Šį kartą atkreipė dėmesį, kad naudojama daug dirbtinio pluošto (plastiko ir etc.), o daugelio spektaklių mizanscenavimas neapsieina be mizanscenų ratu. „Ar tai kokių kūrybinių dirbtuvių iš užsienio pasekmė?” – pasiteiravo.
       Kasmet stebėdamas mėgėjų teatro spektaklius, net nesusimąstai, kaip jie kinta, kokių naujų raiškos formų įgauna. Gal raiškos priemonių pasirinkimą veikia bendroji tautos sąmonė, prieš keletą metų dar vis besivadavusi iš pančių, o dabar besisukanti uždarame sintetiniame rate?
      Nuostabi ketvirtoji Šimtakojo 2007 vaikų teatrų šventė baigėsi, padėdama paskutinį tašką visą pavasarį vykusiai vaikų ir jaunimo teatrų apžiūrai-šventei. Norisi apkabinti visus visus, savo laiką ir talentą skiriančius jaunajai kartai, žemai nusilenkti išreiškiant pagarbą jų kilniai veiklai ir pasvajoti, kad kada nors į baigiamąsias šventes susirinks visi - ir rajoninėse, ir regioninėse šventėse dalyvavusių teatrų režisieriai: diskutuos, ginčysis, prieštaraus ir, be abejo, džiaugsis švente, kurios dalyviai esame visi, teatru kuriantys Lietuvos ateitį. Esu šventai įsitikinęs, kad žmogus, nors kartą atlaikęs scenos išbandymą, tampa kitoks, kitaip pradeda vertinti save ir jį supančią aplinką.
      Dvi dienas Plungėje jaunųjų artistų veidus puošė šypsenos. Netruks prabėgti dveji metai, ir vėl Šimtakojis suburs draugėn teatrus, norinčius kartu pasidžiaugti savo ir kolegų kūrybos laimėjimais.