Suvalkija – vėliausiai susiformavęs Lietuvos etnografinis regionas. Daugelis šiandienos suvalkiečių protėvių – tai žemaičiai ir aukštaičiai bei dzūkai, į karų nusiaubtą, miškais apaugusią Sūduvą atsikraustę iš dešiniojo Nemuno kranto. Nenuostabu, kad ir suvalkiečių zanavykų kostiumas turi bruožų, primenančių žemaičius, o kapsų – dzūkus ir aukštaičius, tačiau šio nedidelio, derlingose žemėse įsikūrusio ir ūkiniu požiūriu pažangaus krašto drabužiai išsiskiria unikaliais vietiniais bruožais, stipriau išreikštais moterų kostiumuose, tuo tarpu vyrų apranga daug kuo panaši į kitų vakarinės Lietuvos pusės gyventojų drabužius.
Senesnės moteriškų drabužių formos XIX a. antroje pusėje buvo išlikusios zanavykų krašte. Ten moterys dar vilkėjo ilgais lininiais marškiniais, nors ankstesnę puošybą įaustais raudonais raštais beveik išstūmė stilizuotų augalinių ornamentų siuvinėjimas. Dažniausiai siuvinėta baltais siūlais angliškuoju būdu ir kryželiu. Išeiginiai suvalkiečių marškiniai siūti labai plačiomis rankovėmis, prie perpetės suraukiami smulkiais dekoratyviniais raukiniais.
Būdingiausi suvalkiečių sijonai buvo išilgai dryžuoti, pagrindinės spalvos – tamsiai mėlyna, tamsiai raudona, žalia ir violetinė, o įvairiaspalviai siauri dryželiai sudėstyti į tvarkingas simetriškas grupes.
Ryškiausia ir savičiausia išeiginio suvalkietės kostiumo dalis – prijuostė. Pagrindinis dekoro motyvas – lelijos žiedas, atkeliavęs į šį regioną iš prabangių XVII–XVIII a. šilko ir damasto audinių per dvaruose veikusias manufaktūras. Ankstyviausiose lininėse raudonai ir baltai išaustose zanavykių prijuostėse matomi lelijos žiedai, įkomponuoti į vietinio geometrinio ornamento dryžius. Vėliau, atėjus spalvotų prijuosčių madai, įvairūs iš lelijų žiedų sudaryti ornamentai būdavo iškaišomi ryškiaspalviais vilnoniais siūlais juodos arba kitos tamsios ir sodrios spalvos dugne. Zanavykės mėgo ilgesnes ir platesnes prijuostes, išilginiais dryžiais išdėstytą ornamentą. Kartais siūdavo prijuostes su rauktais, dekoratyvinėmis siūlėmis prisiūtais priedūrais. Kapsės siauresnių prijuosčių ornamentus buvo linkusios dėstyti skersinėmis juostomis, kaip aukštaitės ir dzūkės.
Suvalkijoje moterų liemenės siūtos ir iš brangių fabrikinių audinių (šilko, damasto, brokatėlio, vienspalvės bei raštuotos plonos vilnos), ir iš namie austų pusvilnonių, dažniausiai skersai dryžuotų audinių. Tačiau XIX a. antroje pusėje paplito naujesnės mados – nuo liemens durtais ir nugaroje stipriai platėjančiais skvernais. Zanavykės dėvėjo trumpas, plačiau prie kaklo iškirptas liemenes stipriai išplatintais skverneliais. Kapsės, ypač Marijampolės apylinkėse, atvirkščiai, mėgo liemenes ilgais plačiais skvernais.
Suvalkiečių juostos primena dzūkiškas, daugelis jų raštų yra tapatūs. Tačiau esama ir specifinių bruožų: mėgta platų pagrindinį ornamentą įrėminti siaurais raštuotais pakraščiais, į juostų kutus – pačius vešliausius Lietuvoje – įausti ne tik spalvotų siūlų, bet ir ryškių audinių atraižėlių.
Suvalkietės mėgo koralo karolius, nešiojo juos stambesnius ir prabangesnius negu dzūkės. Gana daug papuošalų buvo pasidirbdinama iš biserio – smulkių spalvotų karoliukų: jais puošti ištekėjusių moterų kykai, antkakčiai, suvarstomos apykaklės, dėvėtos ant švarkelių. Zanavykės merginos iš smulkių spalvotų karoliukų susiverdavo galvos papuošalus – vadinamąsias karolines. Tuo tarpu kapsės galvas puošė aukštais aukso spalvos galionais. Moterys išeigai ryšėjo skaras, dažniausiai baltas. Suvalkiečių kykai labai dailūs, siūti iš brangių šilkinių audinių. Kiti siūti iš namų darbo nėrinių, drobės bei medvilnės, dėvėti po skaromis, paliekant neuždengtą puošnųjį, klostelėmis, spalvotais smulkiais karoliukais, vėriniais, kitokiais rankdarbiais išgražintą priekinį kraštą.
Šio regiono moterų aprangoje labai ilgai išliko drobulės, kartais dėvėtos net prie naujoviškos miesto stiliaus aprangos. Suvalkietės drobules audė labai dailias ir plonas, dažnai sudėtingais raštais, o jų galus puošė namų darbo nėriniais.
Šaltuoju metų laiku moterys vilkėjo milo sermėgomis, puoštomis dekoratyvinėmis siūlėmis bei aplikacijomis. Sermėgos siūtos lengvai platėjančios, durtos nuo liemens, stipriai rauktos. Turtingesnės taip pat vilkėjo kailiniais, sukirptais panašiai kaip sermėgos.
Šventadieniais suvalkietės avėjo odiniais batukais, vasarą mūvėjo baltomis lininėmis kojinėmis, megztomis kiauraraščiu.
Suvalkiečių vyrai XIX a. viduryje vilkėjo šviesiomis, dažnai baltomis milo sermėgomis, durtomis nuo liemens, užpakalyje gausiai smulkiai klostytomis. Vėliau atsiradę surdutai taip pat dažnai buvo šviesūs, mėgtos ir šviesių audinių išeiginės kelnės. Sekdami miesto mados tendencijomis, vasarą vyrai kartais vilkėjo tamsiai mėlynais dryžuotais trinyčiais, pasiūtais kaip sermėga, tik ne iš milo, o iš storo ir tankaus lininio audinio. Vyriški marškiniai, kaip ir kitur Lietuvoje, išeigai siūti iš geros plonos drobės, puošti klostelėmis ir dailiomis dekoratyvinėmis baltomis siūlytėmis. Po surdutu vilkėta liemenė, siūta iš puošnaus fabrikinio arba naminio audinio. Vyrišką kostiumą pagyvindavo sermėgą juosianti plati ryškiaspalvė juosta, marga kaklaskarė, smulkios rinktinės juostelės, perjuosiančios skrybėlės kaubrę bei batų aulus. Kaip ir visoje Vakarų Lietuvoje, Suvalkijoje mėgtos skrybėlės gana plačiais bryliais.
|
.jpg)